Biografija

Ankstyvoji Marijos Eugenijos vaikystė prabėgo Mece (Metz), ten gyveno jos šeima: tėvai, keturiolika metų už ją vyresnis brolis Eugenijus ir jai artimas brolis, žaidimų bičiulis, dvejais metais vyresnis brolis – Liudvikas. Kai Onai Eugenijai buvo penkeri, gimė dar vienas vaikas – mergaitė, bet ji  mirė anksti. Ona Eugenija pradėjo lankyti mokyklą Mece, bet greitai turėjo ją palikti dėl ligos ir, kaip daugelis to meto kilmingų vaikų, buvo mokytojų mokoma namuose.

Būdama dvylikos metų Ona Eugenija priėmė Pirmąją Komuniją. Nors, kaip pati sakydavo, Komuniją priėmė be jokio pasiruošimo, tai nesutrukdė Dievui ruošti ją sunkiai patirčiai gyvenime. Ji pasakoja, kad grįždama nuo altoriaus pasijuto mažytė: „taip, lyg viskas, ką buvau regėjusi šioje žemėje, netgi mano mama, būtų vien tik praeinantys šešėliai…“.  Po to išgirdo balsą: „Tu neteksi savo motinos, bet aš būsiu daugiau negu motina. Ateis diena, kai tu paliksi viską, ką myli, kad pašlovintum mane ir tarnautum šiai Bažnyčiai, kurios tu nepažįsti.“ Tada Ona Eugenija negalėjo žinoti, kad šie širdyje išgirsti žodžiai bus pranašiški ir tokia patirtis taps gilia dvasine patirtimi, iš kurios kongregacijoje kils meilė Jėzui Eucharistijoje. Ji, vaikystėje buvusi tokia vieniša, Bažnyčioje rado tikrus bičiulius ir bendraminčius. Tai Komunijos – bendrystės, kuri yra Dievo dovana vaisiai.

Marijos Eugenijos vaikystėje mama buvo gyvenimo centras. Ji savo atsiminimuose nekalba apie Preišo dvare buvusius tarnus ar kitus giminaičius. Tėvas dažnai būdavo išvykęs, vyriausiasis brolis Eugenijus gyveno atskirai nuo savo šeimos. Marijos Eugenijos žaidimų bičiulis, vaikiškų paslapčių saugotojas buvo brolis Liudvikas.

Motina eidama į kaimą lankyti ligonių, vesdavosi ir Mariją Eugeniją. Nėra išlikusių liudijimų apie šeimos didelį religingumą, bet motina vaikus visada mokė mylėti žmones ir jiems patarnauti. Marijos Eugenijos reikalų patikėtinis iš suaugusiųjų  dėdė de Francheissin  (De Franchison) tarpininkaudavo tarp jos ir tėvo, kai duktė nedrįsdavo ko prašyti. Jam mergaitė sakė „tu“, o to meto šeimose dažnai buvo kreipiamasi „jūs“. Galima spėti, kad Marijos Eugenijos vaikystė buvo laiminga ir graži, nors mergaitė buvo neretai vieniša didelėje Preišo pilyje.

1830 metais, žlugus tėvo verslui, šeimos gyvenimas pasikeitė. Ona Eugenija kartu su motina persikėlė gyventi į Paryžių. Liudvikas liko su tėvu. Santykiai tarp tėvų, niekada nebuvę labai šilti, visiškai pašlijo. XIX a. oficialios skyrybos nebuvo įmanomos, bet tėvai  niekada nebegyveno kartu.

Paryžiuje Ona Eugenija leido laiką motinos draugystėje ir tarp aukštuomenės bičiulių. Motinos mirtis 1832 metais per šiltinės epidemiją dar kartą supurtė ir visam gyvenimui pažymėjo Mariją Eugeniją. Ši netektis nebeleido Marijai Eugenijai būti nerūpestinga kilmingos šeimos paaugle. Ji, būdama penkiolikos metų, tapo suaugusia. Marijos Eugenijos tėvas vėliau vedė dvidešimt vienerių metų kilmingą moterį (trejais metais jaunesnę už Mariją Eugeniją) ir susilaukė penkių vaikų. Ši istorijos dalis Marijai Eugenijai labai skaudi. Ji daug kentėjo dėl tėvo ir vyresniojo brolio gyvenimo pasirinkimų. Gal todėl dabar, Amerikoje, Marija Eugenija laikoma vaikų iš išsiskyrusių šeimų globėja. Ji patyrė tai, ką dabar patiria dauguma vaikų. Tačiau ši patirtis jai tapo ne tik jos gyvenimo žaizda, bet vėliau ir malonės šaltiniu.

Po motinos mirties tėvas Oną Eugeniją apgyvendindavo tai pas vieną, tai pas kitą giminaitę Paryžiuje. Bet viena teta – pernelyg pasaulietiška, kita – tikra davatka. Mat, net ir pamaldžios tetos negali atsakyti į paauglės ieškojimus; dienoraštyje ji rašo: „Mano mintys lyg audringa jūra, kuri mane vargina ir slegia. Tiek daug nepastovumo, nėra ramybės… O visos širdies svajonės, meilės trūkumas, nėra nieko, kas patenkintų… Tuomet ateina baimės, pasibjaurėjimas, gyvenimo nuobodulys. Aš esu visiškai viena, viena pasaulyje, karčioje dvasios vienatvėje. Ir kas iš to… šie draugai, kurie mane myli, bet manęs nepažįsta, kurie spaudžia man ranką, nepaklausdami, kodėl taip plaka mano širdis. Kai esu su jais, jaučiuosi dar vienišesnė nei bet kada.“

1836 m. Ona Eugenija su pamaldžiąja teta Foulon  kiekvieną gavėnios sekmadienį eidvo į Paryžiaus Notre-Dame katedrą klausytis konferencijų, kurias tuo metu skaitė kylantis pamokslininkas (būsimas dominikonų vienuolis) Lakorderas (Lacordaire). Čia  1836 m. Ona Eugenija išgirdo: „ …mes norime sužinoti iš kur atėjome ir kur einame, bet ar negalime tarti: „o kad ir kas būtum, Tu, kuris mus sukūrei, teikis ištraukti mane iš mano abejonių ir menkumo! Kas gi neįstengia šitaip melstis? Abejonė yra tikėjimo pradžia, kaip ir baimė yra meilės pradžia.“

Atrodo nieko ypatingo, bet merginai, kuri nuolatos abejoja, kuri yra vieniša, o kartu ieškanti atsakymų į savo didžiuosius klausimus,  šie žodžiai smigo tiesiai į širdį. Jos gyvenimas apsisuko aukštyn kojomis. Ona Eugenija įsimylėjo Jėzų. Tą pačią vasarą ji pirmą kartą sugrįžo į savo gimtąją Lotaringiją, aplankyti giminaičių, kurių nematė po tėvų skyrybų. Ji rašė: „Dievas mane kviečia į vienatvę tokiu potraukiu, kuriam negaliu atsispirti!  O mano Jėzau, tavo šventa beprotybė mane gelbsti. Reikia būti bepročiu dėl Dievo.“ Ieškodama Dievo ir Jo valios,  norėdama atlikti išpažintį Ona Eugenija užsuko į šv. Eustachijaus bažnyčią Paryžiuje. O kunigas T. Combalot (jis buvo kitas to meto garsus pamokslininkas kunigas) net neišklausęs jos iki galo sušuko: „Jūs esate man reikalinga, jūs būsite naujos kongregacijos įkūrėja!“. Ona Eugenija tikrai apie tai nesvajojo, o ir kas yra vienuolynas nelabai žinojo. Bet gimusi meilė Jėzui darė ją lanksčią ir atsidavusią Dvasios vedimui. 1838 metų  rudenį ji išvyko į Šv. Andriejaus kaimą pas seseris vizitietes, kur mokėsi vienuoliško gyvenimo. O 1839 metais subūrė pirmąją bendruomenę Paryžiuje, Feru gatvėje. „Mūsų kongregacijos pradžia buvo tokia silpna ir bejėgė, tokia neproporcinga tam gėriui, kurį Viešpats malonėjo per ją padaryti, jog mes net nedrįstume to pasakoti, jei tai neliudytų, kad kaip tik tada, kai trūksta žmogiškos stiprybės ir išminties, akivaizdžiai atsiskleidžia, jog šie darbai yra Dievo.“ –  taip didelio darbo pradžią prisimena pirmosios kongregacijos seserys, praėjus penkiasdešimt penkeriems metams po vienuolijos įkūrimo.

Ona Eugenija Milleret, būdama dvidešimt trejų metų, tapo naujos kongregacijos įkūrėja, jos naujas vienuoliškas vardas – sesuo Marija Eugenija. Marija Eugenija jaučia, kad reikalinga nauja kongregacija, kuri jungtų tvirtą maldos gyvenimą su apaštalavimu. Matydama to meto kilmingų, aristokratijos šeimų dukterų potraukį tuštybėms, ji tiki, kad reikia kitaip auklėti mergaites. Nepakanka jas išmokyti groti pianinu ir mandagiai elgtis. Moteris, kuri augins vaikus, turėtų būti vertybių ugdytoja ir vyro bendradarbe.

Sesuo Marija Eugenija pradėjusi kurti naują kongregaciją, susiduria su nemažai iššūkių. 1842 metais ji, būdama tik dvidešimt penkerių metų amžiaus, vyskupui Gros rašo laišką, kuriame tvirtai suformuluoja savo kuriamos vienuolijos viziją. „Mūsų kongregacijos įkūrimas kilo iš uždegančio mąstymo, iš ugnies, dvasios polėkio, kančios ir karštos meilės Bažnyčiai ir visuomenei, nutolusiai nuo Dievo. Tai davė pradžią šiam darbui. Trijų ketvirtadalių atkritimas nuo tikėjimo byloja apie švietimo, ugdymo veiklos būtinumą. Rimtos studijos padės mums padaryti viską, kad Jėzus Kristus būtų pažintas. Kadangi asumpcionistės atvers duris mokinėms, įpratusioms prie prabangos, mums niekada nebus perdaug praktinės neturto patirties, kad perteiktume joms nors truputį abejingumo gyvenimo malonumams ar susilaikytume nuo jų pačios. Mes norime suteikti savo gyvenimui truputį beprotybės bruožų, kad jame neliktų savanaudiškumo. Geriau truputį greičiau nukeliausime į Dangų nei prarasime visą vienuolinio gyvenimo laimę: liturgines valandas, maldą, įstatus; dėl mūsų silpnumo tai būtina. Vienuolių įsitraukimas į švietimą daug labiau reikalauja maldos nei bet kas kita.“

Marijos Eugenijos biografija ir Marijos Dangun ėmimo seserų kongregacijos istorija susilieja. Marija Eugenija kuria vis naujus namus, mokyklas Prancūzijoje, Anglijoje, Ispanijoje, net Filipinuose ir Nikaragvoje. Bendrauja ir bendradarbiauja su t. Alzonu vyrų asumpcionistų vienuolijos įkūrėju.

Paspaudę šią nuorodą, rasite knygą PDF formatu apie Mariją Eugeniją.