SAVANORYSTĖ

Justės ir Pauliaus patirtis Gvatemaloje

Jau prabėgo penkeri metai nuo to laiko, kai savanoriavome Gvatemaloje. Seserų paprašyta bandysiu peržvelgti labiausiai palietusius dalykus, kurie iki šiol turi atgarsį mūsų gyvenime.

Dar iki vestuvių, man ir Pauliui kirbėjo didžiulis noras savanoriauti Lotynų Amerikoje. Galvojom: „Dieve, jei Tu to nori, tikrai išvažiuosim“. Iki šiol, kai būna sunku, man tai primena Dievo galybę, kuris sudėlioja viską kaip reikia. Atsitiktinai mums pasiūlė sudalyvauti EVS programoje, kurios metu išvykome metams savanoriauti į Ispaniją ir tenai pramokome kalbėti ispaniškai. Po to Paulius gavo gerą trumpalaikį darbą, tai padėjo sukaupti santaupų kelionei. Taip pat atsitiktinai gavom bilietus į vieną pusę skrydžiui į Lotynų Ameriką – mūsų pažįstama paprašė vieno iš mūsų pabūti gidu turistų grupei, kurios ji negalėjo lydėti dėl sveikatos problemų. Mes pasiūlėme agentūrai, kad galėtume važiuoti dviese, kad vietoj bilieto pirmyn-atgal mums reikės dviejų į vieną pusę ir jie sutiko. Mums širdys ėmė kalatotis, kai suvokėme, kad galima išskristi į Lotynų Ameriką jau taip greitai. Tądien dar nežinojom, kur tiksliai savanoriausim, buvo visiška avantiūra, bet nusileidus su grupe į Peru iš mūsų globėjų Asumpcin seserų Lietuvoje sužinojome, kad tai bus Gvatemala.

Taip sutapo, kad kaip tik tuo metu, kai mes skridom, buvo mėnuo iki mokslo metų pradžios Gvatemaloje. Seserys sužinojusios, kad mes su vyru baigę vadybos mokslus, pakvietė mus dėstyti jų vadybos mokykloje.

Taigi, sostinėje mus šiltai sutiko Asumpcion seserys, kurios su džipu „niauktais“ langais išaušus rytui (vakare važiuoti nesaugu, niaukti langai taip pat dėl nesaugumo) mus nuvežė į San Luis miestelį.  Seserys mus priėmė labai svetingai, apgyvendino atskirame savanoriams skirtame namelyje, kartu su seserimis valgėme pusryčius ir pietus, kartu su seserimis galėjome dalyvauti liturginėse valandose.

Seserys turi dvi mokyklas: viena vadybos mokykla Centro Educativo Maya Asuncion, kita mergaičių vidurinė mokykla Centro Maya Asuncion, pastarosios ten ir gyvena. Kartu su vyru Pauliumi dėstėme vadybos mokykloje, ir aš dar turėjau anglų bei matematikos namų darbų ruošimą su mergaitėmis iš vidurinės, kartu su jomis ir vakarieniaudavome. Tų merginų mokslas šioje mokykloje – tai didelės jų tėvų pastangos išleisti bent vieną savo dukrą į mokslus, didžiulės merginų pastangos atsiskyrus nuo tėvų visiems mokslo metams imtis tų mokslų, ir didžiulės seserų pastangos suteikti mergaitėms žinių, ugdyti kritinį mąstymą ir stiprias vertybes, turinčias asmenybes.  Be viso to, rūpinosi, kad jos gautų pilnaverčio subalansuoto maisto, mat, kai kurios jų buvo iš tokių skurdžių šeimų, kad pupeles ir tevalgydavo.

Galėčiau dalintis daugybę patyrimų, kurie man labai brangūs, bet prireiktų labai daug laiko, tad pasidalinsiu vienu, kuris, mano manymu, labai atspindi Asumpcion dvasią, tai – ugdymas, kuris išlaisvina. Šalyje, kurioje didelis neraštingumas, gausu kitų bėdų: neturtas, nusikalstamumas, išnaudojimas, smurtas, korupcija. Žmonės nežino savo teisių, jei žino, tai bijo jas ginti. Teismuose iki šiol dar neišaiškinti 98% žmogžudystės atvejai. Mūsų pažįstamų rate buvo nemažai žmonių tai išgyvenusių: vienos mergaitės tėvą nulinčiavo jos akyse už kelių dolerių skolą, vienos sesers pažįstama iš Salvadoro neteko dviejų sūnų, juos nušovė jos akyse, kai jie susiginčijo gatvėje dėl blogai pastatytos mašinos. Bet mums tenai gyventi buvo pakankamai saugu, kadangi seseris pažinojo ir gerbė visas miestelis, be to nešmirinėdavome vakarais, neturėjome brangių daiktų. Tačiau per apklausas vietiniai žmonės sako, kad jaučiasi mažiau saugūs negu per karą. Valstybinių mokyklų lygis labai prastas, valdžiai lengviau manipuliuoti, kai liaudis yra beraštė. Be to, taip jau įprasta, kad į mokslus labiau leidžiami berniukai. Ši merginų mokykla yra atsvara tiems tėvams, kurie nori suteikti savo dukroms kokybišką ugdymą.

Šio centro moto „kelkis moterie“ (At ixq waklin), įkvėptas mergelės Marijos dangun ėmimo slėpinio, ji kviečia majų moteris pakelti savo orumą. Seserų pašaukimas yra kultūrų įvairovėje padėti mokiniams išgyventi šeimyniškumo dvasią, laisvę, pasitikėjimą, empatiją, gebėjimą matyti, girdėti, jausti, mylėti, padrąsinti asmenines jaunų žmonių iniciatyvas, padėti atrasti savo pašaukimą, įsipareigoti visuomenės perkeitimui. Mane stebino ugdymo kokybė, merginos ne tik mokosi matematikos, istorijos, čia gausu neformaliojo ugdymo metodikos, diskutuojama įvairiais aplinkosaugos, politikos, socialiniais klausimais, joms rengiamos simuliacijos (tarkim apie santykius šeimoje, kadangi gausu smurto prieš moteris). Penktadienų vakarais mokinės su centro vadove žiūri žinias ir diskutuoja apie tai, ką išgirdo, kas svarbu jų šaliai, ką pasisako politikai. Merginos mokomos nepriimti už gryną pinigą visos iš televizijos sklindančios informacijos, mąstyti kritiškai. Prieš majų šventes, seserys pakviečia majų tradicijų mokytojus, (kadangi dauguma merginų centre indėnės), kurie moko senų tradicijų, kad merginos pažintų ir vertintų savo kultūrą. Centre jos nešioja savo tradicinius sijonus, mokosi rašyti q’eqchi kalba, groti nacionaliniu instrumentu –marimba. Taip pat svarbu paminėti, kad tai yra  tikėjimo ugdymo mokykla. Merginos kiekvieną rytą sutinka su ispaniškomis ir indėniškomis giesmėmis pritariant marimbos muzikai, vakarą taip pat užbaigia malda, dėkodamos už dieną. Sekmadieniais visos kartu eina į Šv. Mišias, kartu su San Luiso miestelio bendruomene išgyvena didžiąsias šventes. Bendruomeninė malda – tai svarbi patirtis, stiprinanti kartu gyvenančių merginų bendrystę.

Vieną vakarą po Marijos Eugenijos šventės merginos sugulusios ant laiptų svajojo, aš atsisėdau šalia paklausyti. Viena sako:  „Aš būsiu Gvatemalos prezidentė, kita – aš Lietuvos, trečia – o aš Ispanijos“. (Išvardino šalis iš kurių savanorius pažįsta). Tuomet kalbėjosi, ką jos keistų? Viena sakė, kad mažins leistiną karvių auginimo skaičių, nes dėl ūkininkavimo kertami miškai, be to karvės labai teršia orą.  Kitos vardino kitus pokyčius, kuriuos darys dėl demografinių, ekologinių, socialinių problemų. Man tas vakaras buvo labai svarbus. Aš pati dar nežinojau, kad karvės taip teršia orą, dėl jų išleidžiamų dujų, bet ne vien dėl to… Aš mačiau įkvėptas, savimi pasitikinčias, išsilavinusias merginas, kurios yra šios šalies ir pasaulio ateitis.  Jau dabar po kiekvienų mokslo metų grįžusios atostogų į savo bendruomenes  jos moko įvairių dalykų ten gyvenančias moteris bei vaikus. Baigusios mokyklą kai kurios jų eina dirbti, kad išleistų jaunesnę seserį ar brolį į mokslus, o toms, kurių tėvai geriau gyvena, ar pavyks gauti finansinę pagalbą per seseris iš kokių nors žmonių, kad galėtų mokslus tęsti toliau? Neabejoju, kad  jos taps bendruomenių lyderėmis, įvairių sričių specialistėmis, pagaliau mamomis, kurios tikrai leis į mokslus savo vaikus.  Lygiai taip pat su vadybos mokyklos studentais, jie mokomi būti sąžiningais, drąsiais, kvalifikuotais specialistais, kurie gebės ir nebijos keisti savo gyvenamąją aplinką.

Tai ugdymas kuris išlaisvina, iki tol niekada apie tai nesusimastydavau. Man atrodė ugdymas savaime suprantamas, lengvai prieinamas, privalomas, kartais net nuobodus. Buvo stipru matyti nuo suvokimų ir atradimų pilnas džiaugsmo ir pasitikėjimo akis. Galbūt dėl to su vyru grįžę į Lietuvą su tokiu malonumu tęsėm savo mokslus magistrantūroje, jau žinodami ko norim, ir džiaugdamiesi, kad galim tai gauti. Grįžus taip pat pradėjome socialinius projektus Lietuvoje, vienas iš jų Šv. Marijos Eugenijos vaikų dienos centras Karvio kaime. Taip pat pastebėjom, kad pakito neturto sąvokos reikšmė. Supratome, kokie mes turtingi ir laisvi bet kada galėdami nusipirkti bet kokio maisto. Tiek, kiek kainuoja 2 vakarėliai su draugais, užtenka vienai merginai susimokėti mėnesį už mokslus ir pragyvenimą.  Kilo noras toliau palaikyti seserų centrą arba pavienes merginas,  kviečiant Lietuvos žmones prisidėti jų paramai. Tiesa, šią idėją mes kiek apleidome, tačiau, iki šiol tai daro Tomas Kurapkaitis, po mūsų savanoriavęs su savo žmona ir tada dar dviem vaikučiais šiame centre. Jei kam būtų įdomu, galite susisiekti el. paštu tomasduku@gmail.com  Jie per savo organizacijos VšĮ „Duku“ Gvatemalai skirtą sąskaitą renka 2% nuo gyventojų pajamų mokesčio, taip pat pervedinėja atskiras norinčių įsipareigoti remti kurį nors mokinį sumas.

Gera jausti, kad ši patirtis mus lydi iki šiol, norisi neužsimiršti ir kiek galime pasidalinti. Už visą tai esame be galo dėkingi Dievui ir sesėms tiek Lietuvoje, tiek Gvatemaloje.