Pašaukimo liudijimai

S. Erikaerika

Nori sužinoti, kaip tapau vienuole? Štai mano trumpas pasakojimas, o jeigu panorėtum sužinoti daugiau, kviečiu į svečius – papasakosiu plačiau.

Baigusi vidurinę mokyklą Šveicarijoje ir įsigijus sekretorės specialybę, išvykau vieneriems metams į Angliją. Mano svajonė buvo tapti stiuardese, bet tam reikėjo gerai mokėti anglų kalbą. Todėl metai savanorystės Anglijoje buvo geras startas, siekiant savojo tikslo. Kaip ir daugelis jaunuolių norėjau savanoriauti, išmokti kalbą, o paskui grįžti į savo gimtąją Šveicariją. Turėjau vienerius metus dirbti aukle vienoje šeimoje Londone ir mokytis anglų kalbos, deja paskutinę minutę gavau atsakymą, kad dirbsiu ne šeimoje, o vienuolyne. Mat, ten reikėjo savanorės, galinčios rūpintis vaikais mokyklos bendrabutyje. Aišku, aš nelabai norėjau praleisti metus vienuolyne, bet noras išmokti anglų kalbą pastūmėjo šiam nuotykiui. Išvykau į Angliją. Mano darbo vieta vėl buvo pakeista – ne Londonas, o mažas miestelis. Laisvu nuo darbo metu miestelį greitai pažinau ir ėmiau nuobodžiauti. Turėdama laisvo laiko, kartais nueidavau į koplyčią, kur vykdavo Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Pamažu, žvelgiant į Ostiją, Dievas man tapo Tuo, kuris, suvokiau, mane labiausiai myli. Taip pat matydama laimingas ir linksmas seseris, su kuriomis dirbau, pradėjau mąstyti, kad gyvenime turi būti kažkas daugiau, nei nerūpestingi pasilinksminimai, teatras ar kinas. Seserų vidinis džiaugsmas ir mano suvokimas, kokia didelė yra Dievo meilė, mane vedė į apsisprendimą atiduoti visą savo gyvenimą Kristui Marijos Dangun Ėmimo kongregacijoje. Ir štai – šiame nuotykyje esu beveik 50 metų!

danguoleS. Danguolė

Kai buvau vaikas, su šeima į bažnyčią eidavome tik per didžiąsias šventes ir giminių laidotuves. Mano paauglystė Lietuvoje sutapo su Atgimimo metais, todėl atsivėrė naujos galimybės pažinti tikėjimą, naujas, negirdėtas idėjas, sutikti įvairiausius žmones. Kai man buvo 16 metų, mirė mano mama. Šis įvykis mane savotiškai subrandino, ėmiau kelti gilius ir egzistenciškai svarbius klausimus. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Kas mūsų laukia po mirties? Ar Dievas mato žmogaus kančią? Kodėl žmogus miršta? Mano klasėje mokėsi keletas merginų, kurios pakvietė mane į Ateitininkų moksleivių kuopą, kuri būrėsi prie parapijos. Ko gero intuityviai jutau, kad čia aš galėsiu kalbėti atvirai ir giliai, galėsiu būti savimi. Tai buvo religinio pažinimo, asmeninio susitikimo su Kristumi ir smagios jaunimo bendruomenės patirtis. Baigdama mokyklą klausiau: o kas toliau? Ir į mano galvą atėjo pati „absurdiškiausia“ mintis: jeigu Dievas iš meilės žmogui tapo vienu iš mūsų, tai mano gyvenimas yra verta dovana Jam. Vadinasi, maniau, turiu būti vienuole. Tuo metu aš pati išsigandau šios minties… Kunigas, su kuriuo drįsau pasidalinti šia mintimi, sakė: studijuok, labiau pažink Bažnyčią, gilink tikėjimą, melskis ir suprasi, kur yra tavo vieta.

Pasirinkau žurnalistikos studijas Vilniaus Universitete, nes man visada patiko rašyti, apmąstyti įvairius įvykius, reiškinius, diskutuoti, be to – domėjausi politika. Einant studijų metams man vis grįždavo ta pirmoji „absurdiška“ mintis, tarsi Dievas švelniai apie save primintų, trauktų prie savęs, rodytų kitokį kelią, negu politikos apžvalgininkės. Marijos Dangun Ėmimo seseris susitikau pal. Jurgio Matulaičio parapijoje Vilniuje, kur tuo metu kūrėsi bendruomenė. Nujaučiau, kad mano vieta ko gero yra būtent čia. Tikiu, kad tai ne tik nuojauta, bet ir Dievo man duotas pilnatvės gyvenimas.

benediktaS. Benedikta

Mano pašaukimas gimė šeimoje. Abu tėvai buvo giliai tikintys ir tarp giminaičių buvo kunigų bei vienuolių. Tačiau labai svarbu buvo man pačiai atrasti gyvą santykį su Dievu vaikystėje – kai suvokiau, kad Jis mane asmeniškai myli ir, kai pradėjau trokšti Jį mylėti, Jam atiduoti savo gyvenimą. Taip dar vaikystėje atėjo mintis apie vienuolystę, kuri manęs nepaliko. Baigiant mokyklą, po to – universitetą, kilo klausimas: ar ši mintis yra iš Dievo, ar tai tik vaikystės svajonė. Per šiuos brendimo metus man buvo svarbu patirti Bažnyčią kaip bendruomenę – universitete, po to Taize kaimelyje – ir vis giliau pažinti Kristų kaip mano gyvenimo Viešpatį. Dar studijuodama įsimylėjau vaikiną. Tada prasidėjo sumaišties ir vidinės kovos laikas… Vieną vertus, labai traukė gražus šeimos pašaukimas (ir konkretus gražus žmogus!), kitą vertus, manęs nepaliko vidinė trauka prie Jėzaus Kristaus – mano pirmosios Meilės. Melsdavausi Mergelės Marijos žodžiais: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man, kaip Tu nori“, nes vidumi žinojau, kad Jo valia man bus gera, tačiau nelabai norėjau išgirsti tos Dievo valios! Sprendimas atėjo rekolekcijas vedusių jėzuitų dėka. Širdies gilumoje patyriau neabejotiną šviesą, vidinę ramybę, džiaugsmą ir laisvę, atpažindama, jog Viešpats tikrai mane pakvietė būti vien Jo. Tada pasirinkau Asumpcionisčių vienuoliją, kurią pažinojau nuo paauglystės, nes mokiausi jų mokykloje. Žinojau, kad ten turėsiu tai, kas man buvo labai svarbu tikėjimo kelyje – asmeninės ir bendruomeninės maldos ritmą, liturgiją, jaunimo evangelizacijos misiją ir tarpkultūrinę bendruomenę. Jau 40 metų praėjo nuo įstojimo į vienuolyną ir aš niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkto kelio!

almaS. Alma Augustina

Gimiau ir augau tradicinėje katalikiškoje šeimoje. Nuo pat mažens buvome įpratę girdėti mamą nuolat kartojant: „Vaikai, be Dievo nieko nebus!“. Eiti kiekvieną sekmadienį į bažnyčią buvo įprastas ir neginčijamas dalykas. O paauglystėje dalyvavimas sekmadieninėse Mišiose man buvo dar ir savotiškas protestas prieš tuometinę ideologiją. Bent tokiu būdu galėjau parodyti savo pasipriešinimą aplinkos melui ir neteisybei, o taip pat pasididžiuoti, jog esu kitokia – tikinti.  Esu be galo dėkinga Dievui už šeimą, kurioje buvo ugdomos ir labai konkrečiai išgyvenamos žmogiškosios ir evangelinės vertybės: malda, šeima, jautrumas kitam žmogui, darbštumas, sąžiningumas, drąsa sakyti tiesą.

Šakiuose baigiau tuometinę Z. Angariečio vidurinę  mokyklą (dab. Šakių „Žiburio“ gimnazija), po to studijavau muziką Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur Dievas ir pradėjo mano klausos lavybą. Studijose man labiausiai patikdavo muzikos istorijos paskaitos, kurių metu klausydavomės įvairių epochų kompozitorių kūrinių, juos analizuodavome, ieškodavome kiekvieno jų savitų bruožų. Taigi, klausa jautrėjo, kol vieną dieną, anot šv. Augustino,  Viešpats „praplėšė mano kurtumą“, kad išgirsčiau dar gražesnį iki tol negirdėtą balsą – patį Dievo Žodį. Man buvo 28-eri metai, kai Jėzus atėjo į mano gyvenimą. Iki tol dirbau mokykloje.  Po to vėl studijavau, tik šį kartą religiją ir filosofiją Kaune, Vytauto Didžiojo universitete.

Velyknakčio liturgijos metu, Šakių bažnyčioje, pirmąkart išgirdau taip gyvai ir tikroviškai  skambantį skaitinį iš Išėjimo knygos (tai buvo pasakojimas apie žydų tautos išėjimą iš Egipto vergovės). Staiga labai aiškiai supratau, kad tai kas vyksta pamaldose nėra senovės istorijų skaitymas, ne kažkokių praeities ritualų kartojimas,  bet realus Dievo tautos tikėjimo istorijos kartojimasis šiandien, čia ir dabar. Toks pats žmonių laisvės troškimas, Dievo pagalbos šauksmas, kuris buvo toks gyvas ir čia, Lietuvoje po neseniai atgautos Nepriklausomybės. Labai gerai prisimenu, kad tą vakarą, priėmusi Švč. Komuniją, save mačiau apsirengusią juodais vienuoliniais rūbais ir einančią ilgais nepažįstamo vienuolyno koridoriais. Pajutau norą dėkoti, giedoti ir garbinti Dievą bei visą gyvenimą dalyvauti tokioje „dangaus liturgijoje“. Pasipylė Dievo ženklai. Po savaitės Kaune visiškai netikėtai sutikau seseris asumpcionistes. Po susitikimo su jomis manyje liko toks didžiulis džiaugsmas, kokio dar niekada nebuvau patyrusi.

Maldoje dažnai aplanko ir iki šiol mane lydi Jėzaus Įsikūnijusio Žodžio paslaptis, o žiede, kurį nešioju – išgraviruoti žodžiai iš 1-ojo Jono laiško: „Gyvenimas pasirodė“ (1 Jn 1,2). Mano studijų (gal greičiau studentavimo) metai Klaipėdoje ir Kaune buvo šiek tiek panašūs į šv. Augustino patirtį prieš atsivertimą: geras ir be didelių rūpesčių gyvenimas draugų kompanijoje, filosofinės literatūros skaitymas, nuolatinis tiesos ieškojimas ir… netikėtas Dievo Gailestingumo, Grožio, Gerumo ir Tiesos Jėzaus Kristaus Asmenyje atradimas. Būtent dėl to panorau pridėti prie savojo vardo antrąjį  – Augustinos vardą. Todėl mano vienuoliškas vardas yra Alma Augustina. Esu be galo dėkinga Dievui už dar vieną dovaną vienuoliniame pašaukime – misionierišką pašaukimą – didelį džiaugsmą gyventi tarp ypatingų Dievo mažutėlių Afrikos žemyne: Toge ir Burkine Fase.

jolantaS. Jolanta

Vieno vakaro istorija…

1993 metų rugsėjo 29 d. 23:30. Buvau devyniolikos. Tą vakarą, kaip retsykiais būdavo, rašiau dienoraštį. Pirmakursės užrašai: už anatomijos įskaitą 9, įspūdžiai apie naujus kursiokus, paviršutiniška tarpusavio santykių analizė, o pabaigoje žodžiai: Širdis ieško. Nenoriu rinktis viena pati. Noriu išgirsti, ką kalba Jis. Nors sąmoningai jau suvokiu, kuris kelias – didesnė garbė Jam ir didesnė meilės išraiška. Bet… nežinau, ar tai iš tikrųjų meilės išraiška. O gal tai pasaulio baimė? Gal bėgimas nuo pasaulio? Ne. Gana stipriai jaučiu, kad paskutinis sakinys – gundymas. Aš tikiu, aš turiu viltį ir aš myliu. Ir žinau, kad noriu mylėti amžinai [...] ir kad noriu dirbti dėl Dievo karalystės. Turiu rinktis. Arba arba. Visa širdimi trokštu būti arčiau savo Tėvo. Iš tiesų juk aš noriu Dievo valios. Tai svarbiausia. Padėjau tašką, o dienoraštį padėjau į šalį. Tuomet į rankas paėmiau Jono Pauliaus encikliką „Redemptoris missio“, nes nutariau dar pasiruošti rytojaus parapijos jaunimo grupelės susitikimui – minčių, įkvėpimo pasiieškoti. Ir radau! Įkvėpimo, tiesa, ne jaunimo susitikimui, bet visam likusiam savo gyvenimui.

Skaičiau Jono Pauliaus žodžius: „Kreipiuosi į šeimas ir jaunuolius. Tegu šeimos, ir pirmiausia tėvai, suvokia, jog būtina „ypatingomis pastangomis prisidėti prie Bažnyčios misijų reikalo ugdant tarp savo sūnų bei dukterų pašaukimus į misijas. [...] Jei tėvai pasirengę išleisti vieną iš savo vaikų į misijas, jei jie yra prašę šios malonės Viešpaties, jis jiems atlygins džiaugsmu tą dieną, kai sūnus ar duktė pajus jo kvietimą.“ Skaičiau ir mąsčiau – ar tikėtina, kad ir mano tėvai galėtų džiaugtis tokiu pašaukimu?! Jei taip nutiktų ir matyčiau juos besidžiaugiančius, laimingus, priimčiau tai kaip tikrą ženklą, kad tai – iš Dievo. Juk toks pašaukimas – tūkstančių mylių nutolęs nuo visko, ką mano tėvai įsivaizduoja ar galėtų įsivaizduoti savo dukrai kaip laimės ir džiaugsmo kelią! Pamenu, tą vakarą meldžiausi už juos – jei taip nutiktų, Viešpatie, meldžiu, suteik jiems tikro džiaugsmo malonę. Ir skaičiau toliau: „Raginu ir pačius jaunuolius išgirsti Kristaus jiems sakomus žodžius, tokius pačius kaip ir Simonui Petrui bei Andriejui prie ežero: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mt 4, 19). Tegu jie išdrįsta atsakyti taip, kaip Izaijas: „Štai aš, Viešpatie. Siųsk mane“ (plg. Iz 6, 8)! Jie turės priešais save nuostabų gyvenimą ir patirs tikrąjį Gerosios Naujienos skelbimo broliams bei seserims, kuriuos patrauks išganymo keliu, džiaugsmą.“  Šie žodžiai kaip gaivinanti rasa krito į mano ieškančią širdį ir aš nejučiomis meldžiausi toliau, turbūt, pati mažai tikėdama tuo, kad galiu būti kažkam svarbi, kažkieno ieškoma, kad kažkas klauso mano maldos: Taip, Viešpatie, esu tikra, kad atsiliepčiau tau, jei tik tau būčiau reikalinga, jei tik kviestum mane! Aš tikrai nedvejodama tau atsiliepčiau kaip Izaijas! Amen. Užverčiau encikliką ir atsiverčiau Evangeliją. Luko 5, 1-11. Skaičiau ir negalėjau patikėti. Jaučiausi taip, lyg būčiau pagauta nusikaltimo vietoje. Atrodė, kad pats Viešpats stovi šalia ir klausia: ką gi, kviečiu tave. Ar tikrai nori atsiliepti? Ar tikrai nori viską palikti ir eiti paskui mane? Kaip šiandien pamenu tą akimirką: drebėjau visu kūnu, verkiau, jaučiausi tokia silpna ir iš savęs negalinti nieko – nei palikti, nei sekti, ką jau ten – net gyventi. Nusiraminau pagalvojusi apie tuos pirmuosius Jėzaus mokinius, o paskui ir apie visus kitus. Jie paliko, jie nusekė paskui Mokytoją ir… nebuvo nuvilti! Įsikibau į tą mane apėmusį tikrumą ir garsiai kartojau: VISKAS, viskas, viskas… Į šį žodį tą vakarą tikrai tilpo viskas – aiškumas, kad Jėzui esu svarbi ir jis pasitiki manimi (tuo metu dar net nebuvau patyrusi, kad jis ir myli mane); suvokimas, kad šiuo metu vyksta kažkas tokio, ko taip ilgai troškau; aiškumas, kad dabar viskas priklauso jau ne nuo Dievo, bet nuo mano valios ir pasirinkimo; suvokimas, kad nuo šiol viskas gali likti taip pat arba visiškai pasikeisti, priklausomai nuo to, ką atsakysiu; ir aiškumas, kur noriu eiti.

Tikrai nežinau kodėl, bet jau žinojau, kad belsiuosi į asumpcionisčių duris. Tų durų, beje, tuo metu, galima sakyti, dar nebuvo –  sesuo Benedikta tik ką į Lietuvą buvo atvykusi. O sesuo Anna Kristina iš Švedijos tik trumpam ją tuo metu lankė. Nežinojau, kodėl, bet intuityviai jutau, kad ten. Jau kitą rytą nuėjau susitikti su Anna Kristina ir pasakiau, kad Viešpats mane kviečia. Ji, žvelgdama į mano itin pasaulietišką išvaizdą, greičiausiai stipriai suabejojo mano užtikrinta laikysena, nes ėmė kalbėti apie tai, kad vienuolinis gyvenimas susijęs su atsižadėjimu, pirmiausia vyro, vaikų, gyvenamosios vietos, darbo, savo įnorių ir jau nebepamenu ko dar. Taip, man buvo svarbu išgirsti tai, svarbu nusileisti kojomis ant žemės, nes buvau pakilusi nuo žemės iš džiaugsmo, kad Viešpats į mane kreipėsi taip asmeniškai. Buvo svarbu suvokti, kad laukia ilga kelionė atsiliepiant į tą vidinę nuojautą, kurią dabar, po daugiau nei dvidešimties metų daug nedrąsiau vadinu „pašaukimu“. Tačiau savo sprendimo nepakeičiau. Iš tiesų, jau buvo ištarta „viskas“. Dabar prisimindama Annos Kristinos žodžius, suprantu, ką ji turėjo omenyje. Neužtenka ištarti lūpomis. Daug svarbiau kasdien tai ištarti gyvenimu, kasdieniu pasirinkimu. Tą vakarą iš tiesų išgyvenau stiprią emociją, kurios reikėjo tuomet, kad įgyčiau taip reikalingo tvirtumo žengti žingsnį į priekį. Buvau nedrąsi, kitų įtakai lengvai pasiduodanti, tad reikėjo to vakaro įspūdžio, reikėjo Viešpaties akivaizdumo patirties, kad išdrįsčiau pereiti visus konfliktus, prieštaravimus, nesusipratimus, kurie manęs laukė po to kai savo žinią paskelbiau artimiesiems. Jie, deja, nebuvo aplankyti kaip aš, nebuvo perspėti, nebuvo skaitę 80 enciklikos numerio, nebuvo meldę tokio Viešpaties pašaukimo savo dukrai, jiems buvo sunkiau…

Tačiau, kad ir koks emocinis ar dvasinis, neapčiuopiamas ir net sunkiai perteikiamas įvykis tai buvo, dar ir šiandien ano vakaro prisiminimo pagava man yra realesnė už daugelį konkrečių susitikimų. Tiesa, šiandien jau dėl kitų priežasčių tas vakaras man iškyla kaip pamatas, ant kurio ėmiau statyti savo santykį su Tėvu. Šiandien tas vakaras man iškyla kaip pažadas, kurį matau, besipildant savo gyvenime. Yra dienų, kartais net mėnesių ar metų, kai galvoju – tai buvo miražas. Pamenu kaip mama vienądien pasakė: „miegoti, vaikeli, tokiu metu reiktų ir neprisigalvotum nesąmonių“. Tačiau tas „miražas“ vis iškyla, vis sugrįžta. Ypač tada kai nusiviliu, kai stipriai pajuntu savo silpnumą, savo nesugebėjimą eiti paskui Jėzų, kai nuvilia „žvejybos laimikis“ ir imu Viešpačiui priekaištauti, kad greičiausiai jis bus suklydęs. Aną vakarą perskaitytoje Luko evangelijoje, Jono Pauliaus žodžiuose randu šiandien besipildančio „nuostabaus gyvenimo“ ir „tikrojo džiaugsmo“ pažadą.