SAMARIETĖS BENDRUOMENĖ
1996 m. seserims kuriantis Lietuvoje kartu gimė ir „Samarietės“ projektas. Seserys matė, kad sovietmetis iškreipė žmonėse bendruomeniškumo sampratą, kad bendruomenės gyvenimas dažnai suprantamas kaip kolektyvizmas ar asmenybių suvienodinimas. Bažnyčioje taip pat dėl persekiojimų buvo sužeistas bendruomeniškumas, pasėtas nepasitikėjimas ir įtarumas. Todėl seserys nutarė pakviesti studentes praleisti vienerius metus bendruomenėje, pagal kiekvienos galimybes įsipareigojant maldos gyvenime, socialinėje tarnystėje. Asmeninis tikėjimas Jėzumi Kristumi išgyvenamas tik bendruomenėse: dalinantis tikėjimu, tarnaujant broliams ir seserims, bei kartu šlovinant Viešpatį.
Nors per dešimtmetį Lietuvos visuomenė pasikeitė beveik neatpažįstamai, kultūroje pasėtas uždarumas, tikėjimo, kaip privataus dalyko suvokimas išlieka. Šiandien visuomenė, o ypač jaunimas, paliesti Vakarietiško individualizmo ir konkurencijos dvasios. Todėl bendruomeninės patirtis siūloma studentėms išlieka aktuali ir neša daug vaisių.
Kodėl šios bendruomenės pavadinimas „Samarietė“? Pavadinimas gimė ne iš karto. Sesuo Beatričė daug dirbo kurdama šį projektą, pasiūlė socialinės tarnystės patirtį, asmeninį dvasinį palydėjimą. Seserys matė, kad metų praleistų jų namuose patirtis yra panaši į moters, kuri prie šulinio susitinka svetimą ir pokalbyje su juo atpažįsta Mesiją – asmeninį gelbėtoją. Taip pat tai ir misionierės istorija: moteris palikusi ąsotį nuskubėjo į miestą. (Jn. 4, 1-42).
Šis projektas įsišaknija pal. Marijos Eugenijos auklėjimo vizijoje, ji tvirtai tikėjo, kad moterys gali Evangelijos raugu perkeisti visuomenę. Seserys tiki, kad laikas praleistas jų namuose merginoms taps stipriu pagrindu gyvenime ir tikėjime.
2006/2007m.m. „Samarietės“ bendruomenė, išvyka į Druskininkus
Šalutiniai puslapiai |
